PRO VITA    Jonas Paulius II
 

Ginti kiekvieną gyvybę. Tarp minėtųjų "nepatogių " žmogaus teisių pirmą vietą užima teisė gyventi, gyvybės apsauga nuo pat jos pradėji­mo. Ši tema dažnai pasikartoja - ir dramatišku tonu -Jūsų mokyme. Kad Jūs smerkiate visas abortų legalizavi­mo formas, kai kurie politiniai ir kultūriniai sluoksniai laiko tai "obsesija " ir mano, kad "humanitariniai argumentai " byloja tų, kurie paskatino parlamentus nedrausti abortų, naudai.

 

Teisė gyventi yra pagrindinė žmogaus teisė. Tačiau tam tikra šiuolaikinė kultūra nori šią teisę paneigti, paversdama ją "nepatogia" teise, nuo kurios reikia gintis. O juk nėra kitos teisės, taip artimai susijusios su asmens buvimu! Teisė gyventi - tai teisė gimti ir teisė egzistuoti iki natūralios mirties: "kol gyvenu, turiu teisę gyventi".

Pradėto ir negimusio vaiko klausimas - ypač delikatus ir raiškus klausimas. Nėštumo nutraukimo įteisinimas yra ne kas kita, kaip suaugusiam žmogui įstatymo vardu duotas įgalio­jimas atimti gyvybę negimusiam žmogui, taigi tam, kuris negali apsiginti. Sunku įsivaizduoti neteisingesnę situaciją, o iš tikrųjų sunku būtų čia kalbėti ir apie obsesija, kur ima galioti pagrindinis grynos sąžinės reikalavimas: ginti nekaltos ir bejėgės, žmogiškos būtybės teisę gyventi.

Kartais šis klausimas pateikiamas kaip moters teisė laisvai apsispręsti dėl gyvybės, kuri jau joje prasidėjusi, kurią ji jau nešioja įsčiose: atseit ji turi turėti teisę rinktis - gimdyti vaiką, taigi duoti gyvybę pradėtam vaikui ar ją atimti. Kiekvienas mato, jog tai gėdinga alternatyva. Negali būti nė kalbos apie pasirinkimo teisę, kai įveltas aiškus moralinis blogis, kai tiesiog paliečiamas įsakymas: "Nežudyk!"

Ar tas įsakymas nenumato kokių nors išimčių'? Atsakymas savaime yra "ne"; teisėto gynimosi hipotezė, kuri niekada nesirūpina nekaltuoju, o visada neteisingu agresoriumi, turi atsižvelgti, pasak moralistų, į principium inculpatae tutelae (leidžiamo gynimosi principą): kad gynimasis būtų teisėtas, reikia gintis taip, idant būtų kuo mažiau žalos ir - kiek tai įmanoma - išsaugota agresoriaus gyvybė.

Negimusio kūdikio atveju apie tai negali būti nė kalbos. Motinos įsčiose pradėtas kūdikis niekada nėra neteisusis agresorius! Yra bejėgė būtybė, laukianti, kad ją priimtų ir jai padėtų.

Turime pripažinti, kad esame daugelio žmogiškų tragedijų liudininkai. Dažnai moteris yra vyro egoizmo auka. Dažnai vy­ras, kuris prisidėjo prie naujos gyvybės pradėjimo, nenori imtis už ją atsakomybės, užkrauna ją ant moters pečių, tartum ji pati būtų "kalta". Tada, kai jai labiausiai reikalinga vyro parama, jis pasirodo esąs ciniškas egoistas, pasinaudojęs moters jausmais ir silpnumu, bet nenorįs prisiimti jokios atsakomybės už savo veiksmus. Tai problemos, kurias gerai žino ne tik klausyklos, bet ir viso pasaulio tribunolai, o šiandien vis dažniau ir nepilnamečių teismai.

Todėl griežtai atmesdami "pro choice" (už pasirinkimą) formulę, turime drąsiai pasisakyti už formulę "pro woman" (už moterį), tai yra už pasirinkimą, kuris būtų tikrai moters naudai. Juk jai tenka sumokėti brangiausią kainą ne tik už savo motinystę, bet dar labiau už tos motinystės sunaikinimą, už gyvybės atėmimą vaikui, kuris joje pradėtas. Šiuo atveju vienintelė tinkama elgsena - radikalus solidarumas su moterimi. Nevalia šiuo atveju palikti jos vienišos. Įvairių konsultacijų patirtis liudija, kad mote­ris nenori atimti gyvybės savo kūdikiui, kurį nešioja savyje. Jei tą jos nusiteikimą stiprinsime, sudarysime jai sąlygas, kad aplinka jos nebaugintų, moteris gali elgtis net herojiškai. Tai liudija konsultacinės įstaigos, vienišų motinų namai. Atrodo, kad visuomenės mentalitetas ima bręsti derama kryptimi, nors vis dar apstu tariamųjų "geradarių", kurie nori padėti moteriai, išvaduodami ją iš motinystės perspektyvos.

Taigi čia - galimas daiktas - neuralginė vieta ir žmogaus teisių požiūriu, ir moraliniu arba sielovados požiūriais. Visi tie aspektai glaudžiai susiję. Visa tai susisiejo ir mano gyvenime bei tarnystėje: kunigo, paskui vyskupo ir pagaliau Petro Įpėdinio su atitinkama atsakomybe.

Todėl turiu pakartoti, kad kategoriškai atmetu kaltinimus ar įtarinėjimus dėl tariamos Popiežiaus "obsesijos". Šiame ginče čia liečiamas nepaprastai svarbus dalykas, kur visi turime parodyti didžiausią atsakomybę ir budrumą. Negalime čia sau leisti permisyvizmo, kuris yra tiesus kelias į žmogaus teisių pa­mynimą, taip pat ir į naikinimą vertybių, kurios yra pamatinės ne tik atskiriems asmenims, šeimoms, bet ir ištisoms visuomenėms. Argi nėra liūdna tiesa stiprus pasakymas: mirties civilizacija?

Suprantama, kad mirties civilizacijos priešingybė negali bū­ti neatsakingo žmonijos gausinimo žemės rutulyje programa. Į demografinius rodiklius reikia atsižvelgti. Tam padeda Bažnyčios vadinama atsakingoji tėvystė ir motinystė. Bažnytinės santuokinio gyvenimo konsultacijos kaip tik to ir moko. Atsakinga tėvystė ir motinystė yra žmogaus meilės postulatas, taip pat ir tikros santuokinės meilės postulatas, nes meilė negali būti neatsakinga. Atsakomybė yra meilės grožis. O kai meilė atsakinga, ji iš tiesų laisva.

Kaip tik toks yra mokymas, kurį perėmiau iš savo garbingojo pirmtako Pauliaus VI Enciklikos Humanae vitae, o dar anksčiau mokiausi to iš savo jaunų pašnekovų, sutuoktinių ir būsimų sutuoktinių, rašydamas savo knygą Meilė ir atsakomybė. Kaip minėjau, šioje srityje jie patys buvo mano auklėtojai. Taip pat jie patys, vyrai ir moterys, kūrybiškai prisidėjo prie šeimų sielovados, prie atsakingos tėvystės ir motinystės sielovados, prie įvairių konsultavimo krypčių, kurios taip ištobulėjo. Pagrindinė tų centrų veikla buvo ir yra skirta žmogiškai meilei: ten išgyveno ir išgyvena atsakomybę už žmogišką meilę.

Kad tik tos atsakomybės niekada ir niekam netrūktų. Kad jos netrūktų nei įstatymų leidėjams, nei auklėtojams, nei ganytojams! Kiek asmenų, mažai žinomų, norėčiau čia pagerbti, nuoširdžiai jiems padėkoti už jų įsipareigojimus ir pasiaukojimą, netausojant savęs! Tai irgi patvirtina tą krikščionišką ir personalistinę tiesą apie žmogų: žmogus realizuoja save tiek, kiek sugeba nuoširdžiai aukotis kitiems.

Nuo konsultacinių Įstaigų reikia grįžti prie mokyklų. Turiu galvoje mokyklas, kurias žinau, ir tas, kurias padėjau sukurti. Turiu galvoje ypač Liublino katalikų universiteto Etikos katedrą, turiu galvoje ten įkurtą - jau man išvykus - institutą, kuriam vadovauja artimiausi mano bendradarbiai ir mokiniai. Turiu galvoje kunigą profesorių Tadeušą Styčenį ir kunigą profesorių Andžejų Šosteką. Asmuo nėra tik puiki teorija. Tuo pat metu jis yra žmogaus etoso centras.

Kai dėl Romos, negaliu neprisiminti Laterano universitete įkurto analogiško profilio instituto. Šis institutas jau davė pradžią panašioms iniciatyvoms Jungtinėse Amerikos Valstijose, Meksikoje, Čilėje, Ispanijoje ir kitose šalyse. Sunku geriau pasitarnauti atsakingai tėvystei ir motinystei, kaip nurodant jų etinius ir antropologinius pagrindus. Niekur kitur nėra toks būtinas ganytojų ir biologų bei gydytojų bendradarbiavimas kaip šioje srityje.

Šiame ginče negaliu susilaikyti nepaminėjęs nors vienos šiuolaikinių mąstytojų pavardės. Tai Emanuelis Levinas, reprezentuojantis atskirą šiuolaikinio personalizmo bei dialogo filosofijos kryptį. Panašiai kaip Martinas Buberis ir Francas Rozencveigas jis išreiškia Senojo Testa­mento personalistine tradiciją, kur taip stipriai akcentuojamas santykis tarp žmogaus "aš" ir absoliučiai nepriklausomo dieviškojo "Tu".

Dievas, aukščiausiasis įstatymų leidėjas, ant Sinajaus kalno visa jėga ištarė tą įsakymą: "Nežudyk!", kaip vieną iš absoliučių moralinių imperatyvų. Levinas, kuris, kaip ir kiti jo tikėjimo žmonės, skaudžiai išgyveno holokausto dramą, šiam didžiam Dekalogo įsakymui suteikia ypatingą išraišką: asmuo jam atsiskleidžia per veidą. Veido filosofija taip pat yra paveldas iš Senojo Testamento, Psalmyno ir Pranašų knygų, kur taip dažnai kalbama apie "Dievo veido ieškojimą" (plg., pvz., Ps 26 (27), 8). O per savo veidą prabyla kiekvienas žmogus, kiekvieno nuskriausto žmogaus veidas prabyla žodžiais: "Nežudyk manęs!“ Levinui žmogaus veidas ir įsakymas "Nežudyk!" genialiai susiliejo, sykiu liudydami mūsų epochą, kur žmogaus žudymą taip lengvai dekretais skelbia įvairūs parlamentai, net demokratiškai išrinkti parlamentai.

Gal tiek ir pakaks šia tokia skaudžia tema.
Jonas Paulius II  ,,Žengiant per vilties slenkstį“,,Katalikų pasaulis“1995, 160-164 p.